Gegužės 27-oji.3 valandos,40 minučių. tamsu, bet prie mūsų įprastos susitikimo vietos- Sportimos jau girdisi vaikų klegesys, neišsimiegojusių tėvelių balsai ir nepaisant nemigos visų veidus puošia šypsenos ir gera nuotaika.
Skubame sukrauti lagaminus, rankines į bagažo skyrių ir užimame vietas autobuse. Pamojavę ir pabučiavę negalėjusius vykti kartu mamytes bei tėvelius, pajudame link Lazdijų. Tikėjomės dar bent kiek numigti, tačiau saldų miegą pasiliekame vėlesniam laikui. Jaunieji Žalgiriečiai vis garsiau ima čiauškėti, iš kuprinių traukiami žaidimai, o netrukus autobuso salone jau skrieja ir kamuolys (juk futbolininkai keliaujaJ). Pakeliui ,,aplankėme“ nemažai degalinių, o jų teritorijose įrengėme treniruočių aikštes- futbolo kamuoliai lėkdavo tarp krovininių ir lengvųjų automobilių. Spėjome ir pasisupti, ir užkąsti ir ,, teritorijas pažymėti“J. Kertame Lietuvos-Lenkijos sieną, kaip gerai, kad esame Europos Sąjungos nariai ir mūsų netikrina muitininkai (kažkas keliavo be asmens dokumentoJ). Judėdami link Vokietijos žemės peržiūrime Simpsonų filmuką, kurį mielai pažiūri ir vaikučių tėveliai bei laikinai trenerio pareigas vykdantis Gražvydas. Aplankome jau lenkiškas degalines, papietaujame KFC, nusiperkame lenkiškų skanumynų ir vėl lipame į mūsų autobusiuką. Žalgiriečių vaikų draugė Renata suorganizuoja žaidimą ,,Taip ir NE“, tema kaip ir aiški – visagalis FUTBOLAS.
Pasidaliname į mini komandėles- po du atstovus. Vaikai viens per kitą bando atspėti kas tai per futbolininkas, komanda, o atspėję gauna po ,,čiupa čiupsą“. Be prizo nelieka nei vienas, vaikai iš tiesų domisi futbolu ir puikiai žino futbolo klubus bei jų ,,žvaigždes“. Judame toliau link Vokietijos sienos, pakeliui išvystame pratybose dalyvaujančius naikintuvus-tokius, matyt, vaikai tik filmuose matėJ. Pamatome ir netoli autostrados pamiškėse besiganančius žvėriukus- stirnas, briedžius ir nelabai malonius akiai vaizdus- avarijas.. Pagaliau pervažiuojame tiltą per Oderį ir mes jau vienoje iš futbolo šalių- Vokietijoje. Deja, Vokietija mus pasitinka ne saulutės spinduliais ir šiluma, bet didele liūtimi ir vėsa. Viliamės, kad tai tik laikina ir greitai mėgausimės geru oru. Žalgiriečiai jau ima klausinėti, kada gi tas Berlynas, ar jau greitai, ar dar daug liko..100 km ir mes jau pasiekėme sostinę - mūsų kelionės tikslą. Liūtis aprimsta, bet lietutis panašu, net nesiruošia saulei užleisti vietos. Judame rytine miesto dalimi , kol privažiuojame mūsų laikinus namus - viešbutį Holliday Inn Grand City. Vestibiulyje mūsų jau laukia renginio organizatorius Geraldas. Pasiėmę korteles, skubame įsikurti, persirengti mums skirtuose 9 aukšto kambariuose. Likimo ironija, bet kambarių sienos nudažytos žaliai - baltai ir skirtos būtent mums J. Pasipuošę savo naujaisiais Žalgiriečių marškinėliais ir prisiderinę prie viešbučio spalvų einame vakarieniauti.
Čia dar laukia mažytė staigmena- mus aptarnaujanti restorano darbuotoja – lietuvė (kur tik tų lietuvių nėraJ), ji mielai mums paaiškina kokį kepsnį valgysime, o vėliau negaili naudingų patarimų kur geriau apsipirkti, kaip nukeliauti į norimus aplankyti objektus. Užkandę grįžtame į 9 aukštą, vaikai dar vis kupini jėgų dūksta kambariuose, koridoriuje, žaidžia futbolą ir netgi krepšinį (krepšį atstojo kambariuose esančios šiukšlių dėžėsJ). Tuo metu treneris ir dvi pagalbininkės mamos dalyvauja visų komandų, organizatorių susirinkime- aptariame rytdienos dienotvarkę- ekskursiją po Berlyną bei priėmimą Bavarijos ambasadoje. Grįžę pateikiame informaciją vaikams, tėveliams, treneris nurodo laiką, kada jaunieji Žalgiriečiai privalo nusiprausę būti lovose ir kelintą valandą turėsime keltis. Pavargę po ilgos kelionės pasineriame į sapnų karalystę. Gegužės 28d. Ankstyvas rytas, oras ir vėl mūsų nelepina - už lango pliaupia lietus, o žalgirietukai jau nuo 7 ryto viešbučiui primena, kad jie yra čia - koridoriuje dūzgia jų spiečius ir bumbsi kamuolys. Labai skaniai, sočiai papusryčiaujame ir skubame su kitų šalių atstovais į vestibiulį, laukia pažintinė kelionė po sostinę Berlyną. Stengiamės apsirengti viską ką turime, aprengiame tuos, kas atvažiavo tik su šortais J,pasiimame skėčius, apsiaustus nuo lietaus ir vedami gido judame link tramvajaus. Didžiulė delegacija užimame visą tramvajų ir netrukus išlipame Aleksandro aikštėje.
Žinome, kad keliausime apie 6 km pėsčiomis, atrodo , kas čia tokio mums, sportininkams, tie 6 km, bet kai toks prastas oras tai norėjosi greičiau įsmukti į vidų , kur šilčiau, kita vertus, kai gera kompanija netrukdo ir blogas oras. Žygiuojame Berlyno, didžiulio miesto (antrasis Europoje pagal dydį ir turintis gyventojų tiek, kiek visoje mūsų Lietuvoje) gatvėmis, per lietų bandome perskaityti, kokius objektus praeiname- Berlyno sienos likučius, Memorialą nužudytiems Europos žydams, sustojame atsipūsti po stogu. Nežinojome, kaip atsikratyti blogo oro, kaip prišaukti saulę ir šilumą, todėl vedami audringųjų slovakų dainų, nenusileido ir Žalgiriečiai – netrukus Berlyno gyventojai išgirdo Pietų IV skanduotes, dainas, kurias traukė tiek vaikai, tiek ir tėveliai. Gal per trumpai dainavome, gal sunkiai pavyko peršaukti didžiulę slovakų delegaciją, bet lietus nerimo, todėl gidas nusprendžia mums leisti pailsėti ir atveda į prekybos centrą- ten sušylame, pradedame siaubti parduotuves, pirkti lauktuves- mamytėms, tėčiams, broliukams ir sesutėms, didžiausio dėmesio sulaukė saldumynų ir sporto prekių parduotuvės. Pasistipriname viešbutyje duotais išsinešimui priešpiečiais ir judame toliau. Prieiname Berlyno širdį- Brandenburgo vartus, kadaise tai buvo susiskaldymo simbolis, dabar - tai vienybės ženklas. Vieningi buvome ir mes- sustojome, apsikabinome, šalia žymiųjų vartų išdygo žaliai balta siena, kurią ne vienai komandai yra ir dar bus sunku įveikti, palaužti. Pasidarėme atsiminimo nuotraukas ir pasukome link netoliese esančio Reichstago-Vokietijos parlamento, panašu, kad vaikams didesnį įspūdį paliko ne parlamento rūmai, o netoliese esantis dešrainių kioskelis su didžiuliu užrašu- WURST (kikendami vaikai prisiminė Eurovizijos konkursąJ). Toliau mūsų laukė paskutinė šios dienos maršruto stotelė - Bavarijos ambasada.Ten mus pasitiko organizatorius Geraldas (tik šį sykį ne su sportiniu, bet su kitokiu kostiumu), daug fotografų. Lietus sutrukdė mūsų planus ir negalėjome pasidaryti show kartu su ambasados darbuotojais, politikais pažaisti futbolo lauke. Visos atvykusios komandos buvo išrikiuotos ant ambasados laiptų, fotografai įamžino visus turnyrų Football 2 nugalėtojus. Vėliau buvome pakviesti į vidinį kiemą, kur atsigaivinome vandenuku ir vėl prasidėjo fotosesija. Atsisveikinę su Bavarijos žemės ambasada pasukame link mūsų kelionės ,,žirgo“ - autobusiuko, kuris mus dar nuveža apsipirkti į rekomenduotą lietuvės prekybos centrą. Vėl siaubiame parduotuves, užkandame, kol prieš jaunųjų futbolininkų akis pasirodo naujasis X-box žaidimas - nemokamas ir dar futbolas!!! Vokietukams belieka tik laukti , kol lietuviai prisižais iki soties, o mamytėms tenka parodyti vaikams į laikrodį ir vestis iš prekybos centro. Grįžtame į viešbutį lydimi jau nuolatinio mūsų palydovo - lietaus. Persirengiame, kambariuose ir koridoriuose dar spėja vaikai išbandyti naujuosius pirkinius - kamuolius ir einame vakarieniauti. Po vištienos kepsnių vyrukai toliau drebina viešbučio sienas, kurias atakuoja tiek futbolo , tiek trenerio nupirktuoju regbio kamuoliu. Visi pasikalbame, aptariame rytdienos laukiančias kovas, treneris aplanko kiekvieną kambariuką, sutariame, kad eisime ilsėtis ir su gera nuotaika iš ryto skubėsime į varžybas.
Gegužės 29 d. Rytas ir vėl mūsų nelepina geru oru, nors ir sekėme orų prognozes, kurios atrodė visai neblogos, deja, saulė ir vėl nuo mūsų nusisuko. Pasistiprinę omletu, blyneliais, sumuštiniais, vaisiais, jogurtu ir arbata, pasipuošę žaliai baltų aprangomis, kovingai nusiteikę nusinešame lagaminus į autobusą, dar kartelį su treneriu vaikai aptaria šios dienos kovas, taktiką ir judame link tramvajaus. Vykstame link Berlyno olimpinio stadiono, kelionė netrumpa, keliaujame su persėdimu į metro (tėveliai užgrobė bilietų automatą, teko nemenkai paplušėti, kol atsispausdinome visus reikalingus bilietukus mėtant tik monetasJ). Kai kurie vaikučiai pirmą kartą vyko tramvajumi, ar metro, pakeliui mus dar spėjo palinksminti ir linksmai padainuoti, pašokti keliaujantys ir uždarbiaujantys muzikantai, vėliau repo stiliumi dainas traukė ir keistuolis juodaodis. Išlipame Olimpinio stadiono stotelėje ir ieškome futbolo aikštyno, kaip vėliau sužinome Olimpinio stadiono teritorija be galo didžiulė, o futbolo aikštynų skaičius taip ir liko mūsų nesuskaičiuotas. Įsikuriame Berlyno Herthos vyrų futbolo komandos persirengimo kambariuose. Vaikai apžiūri ant sienų kabančias Herthos klubo nuotraukas, perskaito jų karjeros aprašymus, atpažįsta per TV matytus veidus. Treneris suburia vaikus apšilimui, apšilimas vyksta ant žolės, o žaisime ant dirbtinės dangos. Vyrukų veiduose susikaupimas ir nežinia kas jų laukia.. Pirmą kartą klubo istorijoje kausimės su slovakų ir vokiečių klubais, žinome, kad tikrai nelauks lengvas pasivaikščiojimas ir norint pasiekti pergalę turime maksimaliai nusiteikti ir žaisti ko gero geriau, nei leidžia mūsų jėgos ir pasiruošimas. Rungtynių pradžia su slovakų ,,Zilinos“ klubu, regis, prasidėjo viens kitų analizavimu, stebėjimu, mūsų vyrukai atrodė lyg susikaustę, bet stengėsi kovoti, pulti, gintis, taip, kaip galėjo. Kova buvo apylygė, negali sakyti, kad slovakai visa galva pranašesni už mus, tikrai ne, gal pritrūko sėkmės, gal įtakos turėjo ilga kelionė ir nelengva ekskursijų diena, gal pritrūko tikslumo ir koją pakišo neišnaudotos progos. Pralaimime rezultatau 3-1 (Meinardas įsmeigė vienintelį visos komandos įvartį). Vyrukai nuleidę galvas pasikeičia su ,,Zilinos“ komanda gairelėmis ir mintys jau varžybose su galingaisiais šeimininkais- Hertha klubu. Visi kaip broliai apsikabinę, sušunka ,,Žalgiriečiai“ ir stoja į kovą su mėlynaisiais vokietukais. Sušalę tėveliai skanduoja ,,žalia-balta“, stadione plevėsuoja žaliųjų- baltųjų vėliava, smarkus vėjas pučia vaikinukams į veidus. Prasideda kova, sunki kova prieš pajėgią ir labai stiprią komandą. Čia ir pamatėme, kad tobulėti tikrai yra kur, pamatėme kokios spragos puolime, gynyboje ir kiek dar daug darbo teks įdėti, kad galėtume kautis, kaip lygūs su lygiais su tokiomis komandomis ,kaip Berlyno ,,Hertha“. Pralaimime 5-0. Veiduose šypsenų nedaug, tačiau šie pralaimėjimai, ši patirtis mūsų vaikams yra be galo naudingi, toks spyris jiems geras postūmis artėjančioms kovoms. Iškovojome simbolinę trečiąją vietą, komandai įteiktas diplomas, paspaudžiame rankas organizatoriams, padėkojame ir pajudame link pagrindinio Olimpinio stadiono, pastatyto dar 1936 m, besiruošiant Berlyno olimpiadai. Stadionas išties nuostabus, talpinantis daugiau nei 70 tūkst. žmonių. Vaikai nusifotografuoja, papietauja kavinėje, pro kurios langus atsiveria gražus vaizdas į patį olimpinį stadioną. Pasistiprinę sėdame į mūsų laukiantį autobusą ir judame gimtosios Lietuvos link.
Visą naktį keliaujame per Lenkiją, kažkiek numigome, o ryte šalia Sportimos mūsų jau laukė pasiilgę artimieji. Dėkoju mūsų šauniems vyrams gynusiems Žalgiriečio garbę užsienyje - Justinui, Augustui, Kostui, Nojui St, Nojui B, Deiviui, Kasparui, Martynui, Viliui, Povilui, Meinardui, Rojui, Lukui ir Danieliui, mūsų treneriui Žydrūnui, kuris padėjo komandai iškovoti kelialapį į Vokietiją, treneriui Gražvydui laikinai pakeitusiam Žydrūną, dėkoju šauniesiems mamytėms bei tėveliams vykusiems kartu ir tiems, kurie išleido vaikučius į šią kelionę. Būkime ir toliau tokie vieningi, padėkime mūsų vaikams tobulėti, siekti tikslų, palaikykime juos ir tada, kai nesiseka ir tada, kai keliame į viršų iškovotą taurę. Pirmyn Žaliai- Balti, mes dar tik kalno papėdėje, ateityje dar laukia daug pergalių ir pralaimėjimų, šypsenų, džiaugsmo ir ašarų, bet kai mes visi kartu, kai esame komanda, kai palaikome vienas kitą, vienas kitam padedame - mes nenugalimi.
Iki kitų kelionių ir pergalių,
Su didžiausia pagarba Jums,
,,Vadybininkė„ , laikinai vykdanti ,,Žalgiriečio‘‘ žurnalistės pareigas , Žaliai baltų draugė-Renata
Nuotrauka 1/58 
